Pradėjus Amerikai bombarduoti Libiją, galima buvo pastebėti, kad Obama to daryti nenorėjo. Tačiau vis dėlto padarė, tikriausiai ne savo valia. Manau, kad po to, kai jis tapo prezidentu, turi atiduoti duoklę toms jėgoms, kurios finansavo jo rinkimų kampaniją

Pasaulį valdo pinigai ir juos kontroliuojantys „banginiai"

Istorija ne kartą įrodė, kad žmonių planetoje stipriausi tie, kurie turi didžiausias armijas ir moderniausius ginklus. Stipraus ir gero valdovo ar valstybės mūsų Žemė dar neturėjo ir niekada neturės, nes žmogus iš prigimties nėra tobulas: galingas siekia būti dar galingesnis, turtingas - dar turtingesnis. Taikūs ir silpni stipriųjų būna pavergti. Galingi kažkada buvo romėnai, totoriai, britai, rusai, vokiečiai, netgi lietuviai ir daugelis kitų. Bet amžiams slenkant juos keitė kiti - stipresni. Niekas nesiginčys, kad dabar JAV yra stipriausia valstybė pasaulyje, savo karinių bazių voratinkliu apraizgiusi pusę (jei ne daugiau) pasaulio ir įkyriai siekianti visapasaulinio dominavimo.

Tačiau armijoms ir ginklų gamybai reikalingi pinigai. Labai daug pinigų. Ginklai, kariuomenė ir karai brangiai kainuoja. Bet ar JAV tam turi pakankamai pinigų? Atrodo, kad ne. Atvirkščiai - ją kamuoja $14,3 trilijono skola ir didžiuliai ateities įsiskolinimai - pensijos ir sveikatos apsauga. Galingiausią pasaulio valstybę turi kažkas finansuoti. Tačiau kas turi tiek pinigų, kiek reikia Amerikai? Atsakymas gali būti tik vienas - didieji BANKININKAI. Jų nėra daug, ir nebūtinai jie yra amerikiečiai. Štai keletas pačių įtakingiausių „banginių", kurie valdo pasaulio centrinius bankus, tarp jų ir JAV Federalinio rezervo banką - FED: Rothschild klanas Europoje, broliai Lazard Paryžiuje, Israel Moses Seif Italijoje, Kuhn, Loeb ir Warburg Vokietijoje bei Goldman, Sachs ir Rockefeller Amerikoje ir kiti. Jis diktuoja, ką daryti valstybių prezidentams, senatoriams, armijų generolams, o nepaklusniuosius naikina su slaptųjų tarnybų pagalba ar mafijos smogikų rankomis.

1913 m. bankininkų sąmokslas

1910 metų pradžioje 7 įtakingi bankininkai iš JAV ir Europos, kuriems priklausė apie ¼ visos planetos bankų turto, susirinko atokioje Georgia valstijos Jakyll saloje. Susitikimas buvo ypatingo slaptumo - bankininkai neskelbė nei savo vardų, nei pavardžių, nei pareigų, o tarpusavyje bendravo tik slapyvardžiais, kad aptarnaujantis personalas jų neatpažintų. Šiame susitikime buvo nuspręsta bet kokia kaina perimti JAV valstybinę pinigų sistemą į savo rankas. Jų pastangos greitai davė rezultatus. 1913 m. gruodžio 23 d., pasinaudojus kalėdinėmis atostogomis, kai dauguma senatorių ilsėjosi ir nedalyvavo balsavime, papirkti ir spaudimui paklusę senatoriai, o kartu ir nutarimą pasirašęs prezidentas Woodrow Wilson, visą piniginę valstybės sistemą perdavė privačiam centriniam bankui, populiariai žinomam kaip FED. Tais pačiais metais buvo priimta 16-a Konstitucijos pataisa, įteisinanti rinkti valstybinius mokesčius iš privačių asmenų.

Kas yra FED?

Oficialiai FED yra vadinamas Valstybiniu rezervų banku (Federal Reserve Bank), kuris atlieka JAV centrinio banko funkcijas. Tačiau iš tikrųjų tai nėra nei valstybinis, nei rezervų ir nei bankas. Iš tikrųjų tai yra privačių asmenų valdoma bankų sistema, turinti išskirtinę privilegiją - monopoliją kontroliuoti JAV valstybės pinigus. Įsivaizduokite valstybę, kuri neturi savo pinigų, o jų prireikus prašo iš bankininkų! Taip - tokia yra Amerika. Ir ne tik Amerika - centriniai bankai lygiai taip pat kontroliuoja Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Prancūziją - praktiškai visas pasaulio šalis.

Visi žinom, kad JAV jau yra prasiskolinusi apie $14,3 trilijono. Užsienio valstybės Amerikai yra paskolinę tik $4,4 trilijono - daugiausia Kinija ($1,1 tril.) ir Japonija ($0,88 tril.). Tada kyla klausimas, o kas paskolino likusius $9,9 trilijono? Nežinau, kiek privatūs asmenys yra nupirkę valstybinės paskolos vertybinių popierių (bondų). Nemanau, kad daugiau kaip už $1 trilijoną. Taigi, likusieji $8 trilijonai yra pasiskolinti iš - FED! Šiuo metu, kai JAV ekonomika ir JAV doleris smunka, tiek užsienio valstybės, tiek privatūs asmenys vis mažiau linkę Amerikos vyriausybei skolinti pinigus. Kas norės investuoti į šalį, kuri kuo toliau, tuo daugiau grimzta į skolas, o pramonė ir gamyba nyksta? Todėl vyriausybei belieka vienintelė išeitis - pinigus skolintis iš FED. Tačiau už pasiskolintus pinigus reikia mokėti palūkanas. Taigi, užuot JAV Finansų ministerija pati leistų pinigus, ji juos skolinasi iš bankų, o paskui moka jiems palūkanas. Tokiu būdu kasmet FED turi šimtus milijardų pelno ir, žinote ką, jiems už tai net nereikia mokėti mokesčių! Todėl bankininkai ir tapo milijardieriais. Ar galima atsikratyti FED ir valstybei vėl tapti laisvai nuo bankininkų kontrolės? Praktiškai - NE! Beje, vienas JAV prezidentas tai bandė padaryti.

Kodėl buvo nužudytas prezidentas J.F. Kenedis?

Tik naivuoliai tiki, kad prezidentą J.F. Kenedį nužudė pavienis asmuo - Lee Harvey Oswald, kurį po dviejų dienų (jam būnant kalėjime!) nužudė mafijos narys Jack Ruby (kaip jis su ginklu pateko į kalėjimą?). Matyt, prezidento žudynių organizatoriai labai bijojo viešo Oswald teismo, todėl iš karto su juo susidorojo.

Kas ir kodėl iš tikrųjų norėjo atsikratyti Kenedžiu? Nesiimsiu šiame straipsnyje nuodugniai visko nagrinėti - tikriausiai kelios dešimtys istorikų tai bandė padaryti - vieniems tai pavyko geriau, kitiems - blogiau. Aš norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbų faktą, susijusį su FED.

Ar žinote, kad John Kenedis, norėdamas atstatyti JAV reputaciją ir išvengti didelių valstybinių skolų, sumanė atlikti du dalykus - užbaigti karą Vietname ir likviduoti FED? Toks sumanymas karo industrijos bosams, ypač bankininkams, reiškė valdžios ir galios praradimą šalyje, didžiulius pelno nuostolius ir bankininkų pralaimėjimą siekiant valdyti pasaulio turtą. 1963 m. birželio 4 d. Kennedy pasirašė įsakymą (Executive order No. 11110), kuriuo Finansų departamentui, o ne FED, suteikė teisę spausdinti valstybinius banknotus. Netrukus pasirodė pirmieji JAV valstybiniai pinigai, kurie nuo FED leidžiamų skyrėsi keliomis detalėmis. Jeigu paimsite į rankas bet kurį popierinį JAV banknotą, jo viršuje rasite užrašą „Federal Reserve Note", o antspaudas ir serijos numeriai bus žalios spalvos. 1963 m. leisti pinigai turėjo užrašą „United States Note", o antspaudas ir serijos numeris buvo raudonos spalvos. Prezidento iniciatyva JAV rinkoje pradėjo cirkuliuoti daugiau kaip $4 mlrd. naujų $2 ir $5 kupiūrų. Buvo ruošiamasi pradėti spausdinti $10 ir $20 kupiūras. Ar bankininkai negalėjo tai pakęsti? Tų pačių metų lapkričio 22 d. Kenedis buvo nužudytas - tepraėjus vos 5 mėn. ir 18 dienų po įsakymo Nr. 11110, suteikiančio teisę pačiai valstybei spausdintis sau pinigus, pasirašymo. Po jo mirties naujų valstybinių pinigų spausdinimas buvo tučtuojau sustabdytas, o cirkuliacijoje esantys „United States Notes" išimti iš apyvartos. Kenedžio sumanymas pasipriešinti bankininkams baigėsi jo mirtimi. Jo brolio Roberto, kuris J.F. Kenedžio nužudymo metu buvo Teisingumo ministras, o vėliau tapo senatoriumi, sumanymas išaiškinti tikruosius nusikaltėlius taip pat baigėsi jo mirtimi (tariamas žudikas Sirhan Sirhan, kuris nieko neatsimena, nes buvo užhipnotizuotas, iki šiol „sėdi" kalėjime). Brolių Kenedžių maištas prieš bankininkus nepavyko.

Žlugęs 1933 m. fašistinis karinis perversmas

Niekas daugiau prieš ir po brolių Kenedžių nesiryžo konfliktuoti su bankininkais. Netgi tada, kai 1933 m. vasarą buvo bandomas organizuoti fašistinis perversmas, norint nuversti prezidentą F.D. Roosevelt. Grupė bankininkų ir įtakingų turtuolių - chemijos industrijos magnatas generolas I. DuPond, J.P. Morgan bankų, „Goodyear" ir „Bethlehem Steel" direktorius G. Murphy, labai turtingas J.P. Morgan bankininkas J.W. Davis, vienas turtingiausių ir įtakingiausių „Wall Street" bankininkų R. Clark ir jo padėjėjas G. MacGuire bei kiti - sudarė planą, kaip užimti Baltuosius rūmus. Kodėl jie tai darė?

Tais laikais ne tik minėti asmenys, bet ir dauguma kitų turtuolių, tarp kurių ir automobilių pramonės magnatas H. Ford, milijonieriai John D. Rockefeller, John ir Allen Dulles bei kiti, žavėjosi Hitlerio bei Musolinio pasiekimais Vokietijoje ir Italijoje. Kai kurie JAV bankai netgi finansavo šių būsimųjų žmonijos nusikaltėlių veiklą. R. Clark buvo nusiuntęs MacGuire į Italiją išstudijuoti valstybinę Musolinio sistemą. MacGuire ja buvo labai „maloniai nustebintas" ir patarė savo bosui, kad JAV taip pat reikėtų įvesti tokią pat sistemą. „Šioje šalyje mes turime turėti fašistinę vyriausybę, kad išgelbėtume tautą nuo komunistų, kurie ją nori suplėšyti į gabalus ir sunaiknti viską, ką mes esame sukūrę Amerikoje", - sakė MacGuire.

Kad įvykdytų savo sumanymą, jiems reikėjo gerbiamo kariškio, kurio klausytų armija. Tinkamiausiu pasirodė didelį autoritetą tarp karių turėjęs generolas Smedley Butler. O planas buvo toks: Butler turėjo Rooseveltui paskelbti ultimatumą - arba valdžia turi būti gražiuoju užleista, arba ji su armijos pagalba bus paimta jėga. Rooseveltas turėjo viešai pareikšti, kad sunkiai serga poliomielitu ir savo pareigas perduoda „visuomeninių reikalų sekretoriui" - naujai sukurto kabineto vadovui, kuriuo turėjo tapti koks nors pučo organizatorių statytinis. Tokiu atveju naujasis „sekretorius" valdytų šalį ir vykdytų visus bankininkų nurodymus. Generolui Butler suabejojus, kaip į tai reaguos amerikiečiai, MacGuire neslėpė paniekos savo tėvynainiams: „Žmonės tai priims kaip už gryną tiesą. Mūsų pusėje spauda. Mes pravesim kampaniją apie blogą prezidento sveikatą ir kiekvienas, tik pasižiūrėjęs į prezidentą, su tuo sutiks. Kvaili amerikiečiai pakibs ant mūsų kabliuko per vieną sekundę". Generolui už karinio pučo vadovavimą buvo pasiūlyta $60 mln. Tačiau Butler buvo ne tik populiarus, bet ir garbingas žmogus, tikrai vertas tikro Amerikos patrioto vardo (kokių dabar labai maža). Sąmokslą jis atskleidė Kongreso McCormack-Dickstein komitetui, ir pučas žlugo. Tačiau įdomiausia yra tai, kad tiek minėtas komitetas, tiek pats prezidentas perversmo faktą nuo visuomenės stengėsi nuslėpti, o generolas Butler buvo sumenkintas, beveik apkaltintas, kad pats viską sugalvojo. Paskelbtuose komiteto dokumentuose nebuvo paminėtos jokios perversmo organizatorių pavardės. Vienintelis paminėtas asmuo buvo MacGuire, kuris vedė derybas su Butler. Šis atvejis dar kartą įrodo bankininkų svorį ir įtaką Amerikos politiniam gyvenimui. Beje, Butler reputacija grąžinta tik 1967 m., kai atsitiktinai žurnalistas John Spival, bestudijuodamas Kongreso dokumentus, rado McCormack-Dickstein komiteto dokumentą, kuriame faktai nuo visuomenei pateiktojo skyrėsi kaip diena nuo nakties.

Nei pasaulyje, nei JAV, atrodo, kol kas nėra jokios politinės jėgos, kuri galėtų pasipriešinti piniguočiams. Vienintelis Teksaso valstijos kongresmenas Ron Paul dar bando kažką daryti - bent pasiekti tai, kad galima būtų patikrinti, ką su šalies pinigais daro FED, nes, pasirodo, šis bankas turi dar ir kitą privilegiją - jo veiklos niekas negali patikrinti. Ar pavyks R. Paul tai padaryti - parodys ateitis. Viena tik baisu - jeigu kongresmenas peržengs tam tikras ribas, jį „netikėtai" gali ištikti infarktas ar kita nelaimė. Toks čia gyvenimas - prieš vėją nepapūsi.

Arvydas RADŽIŪNAS, "Kokios jėgos valdo Ameriką", perspausdinta iš www.alietuvis.com